Apie laimę vidinio skambėjimo
sausio 25th, 2011 § 2 Komentaras
Norėti tiksliai to, ko ir reikia, yra tiesiausias — o gal ir vienintelis — būdas nugyventi šedevrą.
Bet tai yra menas, reikalaujantis didelio jautrumo įsiklausant į subtilius sielos virptelėjimus, gilios išminties — tą vedimą teisingai suprasti, ir tyro nuolankumo — jam atsiduoti.
—
Daug kas mąsto, kad tarp to, ko nori, ir to, ko reikia, būtinai turi būti atskirtis. Panašiai supriešinamas darbas ir žaidimas, pasitenkinimas ir tarnystė, išsižadėjimas ir turėjimas, meilė sau ir atsidavimas kažkam. Bet esmių esmė yra tuose dalykuose rasti, pamatyti bendrumą, pravesti bent vieną siūlą, bent siaurutę giją… ir tai jau plykstels didis džiaugsmas viduje. Tai ir bus vienas iš tų virptelėjimų. Pabandykit…
Kaip reikia sutelkti pastangas, kad jautriam įsiklausymui netrukdytų kasdienybės triukšmai? ~vvv
Pirma, kasdienybę reikia sutaurinti, įprasminti, tada nebereikės tiek su ja kovoti. Dalykus, kurių sutaurinti neįmanoma (politinis cinizmas, visuotinė korupcija, moralinis pakrikimas, ar tiesiog pikti tamsūs žmonės), juos reikia apeiti, neįsileisti į save.
Antra, jei jau taikomės įsiklausyti į save, tai turim susitelkti į save, stebėti save, pažinti save, valyti save. Tada išorybė atsitraukia. Plečiasi vidinė erdvė, kurioje sielos ir dvasios virpesiai įgauna tokio skambesio, kokio nebeišeina ignoruoti.
Įkvepiančiai : )
Dalykus, kuriu sutaurinti negalime reikia pakeisti, o ne apeiti. Egoistiska bei akla palikti viska ir koncentruotis tik i savo valyma ir stebejima. Keiciant pasauli keiciame ir save, dirbant bendruomenei, dirbame sau.