Apie laimę bendrauti tyloje
sausio 24th, 2011 § 7 Komentaras
“Mano bėda, kad „nepakeliu“ tylos, kai esu ne viena…
Apie darbą nemėgstu kalbėti, apie orą daug neprikalbėsi, todėl leidžiuosi į asmeniškumus… Kas labai nepatinka… Mane trikdo kitų atvirumas. Manau, kad ir aš trikdau savo pašnekovus…”
~
zore, Gegužės 17 13:13
Tokia bėdutė, kaip ją apibrėžė zore, iš dalies kyla dėl žiniasklaidos įtakos. Štai radijas niekada netyli. O jei tyli, tai skubame perjungti kanalą. Nes jo kaip ir „nėra“. Televizijoje tylos retkarčiais pasitaiko, bet dažniausiai tik tam, kad ją pertrauktųkraupus klyksmas arba kurtinantis sprogimas. Tyla čia tik efekto dėlei.
Deja per radiją, per televiziją žmonės nebe kalba, o tik plepa. Dalinasi įspūdžiais. Ar bando sukelti įspūdį. Efektą. Kad dalintųsi mintimis, nors ir pasitaiko, bet labai retai. Dažniausai esam priversti klausytis ne minčių, o užmaskuotos (savi)reklamos, arba bergždžios polemikos. Dėl to tas įspūdis ir „nusprūsta į šoną“.
Ką vartojam, tuo ir tampam. Nenuostabu, kad primiršom kaip kalbėtis. Dar mažiau bemokam tylėti. Galvojam, kad jei pritilsim, būsim kaip tas kanalas, kuris pritilęs yra pasmerktas būti perjungtas.
Kai su kažkuo susitinki paplepėti, tai plepėjimas yra to susitikimo tikslas. Bet kai nutyli, jei nutyli laiku ir vietoj, su derama atida, tai bendravimas įgauna naują kokybę — tada žinai, kad susitikai ne kažką gauti, ne kažką duoti, o pabūti.
Mokinkimės būti. Tas „tylos kanalas“ nėra negyva erdvė. Tai gyvenimo triukšme išskobta tyla. Erdvė, pripildyta laiko. Sustok. Įsiklausyk. Apsižvalgyk. Pajusk savęs buvimą. Pajusk žmogų šalia. Tai akimirka iš jūsų gyvenimo. Akimirka be triukšmo. Įsodrink tylą buvimo, ir ji — nebe tuščia. Koks kartais nepakeliamas tas tylos lengvumas…
—
Kenčiantiems nuo tylos baimės yra tokia terapija. Pabūti su gera knyga. Knyga — nuostabus dalykas. Ji negroja, nedainuoja, neplepa, nebombarduoja ir nekaukia. Ji žino, kada patylėti. Tik atitrauki akis — ir ji nutyla. Leidžia ramiai būti. Išjausti situaciją, apmąstyti mintį. Knyga nespaudžia tuoj pat kažką atsakyti, negrasina tuoj pat užverti komunikacijos kanalą. Leidžia pabūti savyje. Leidžia grįžti pas ją kada panorėsi. Iš knygos galim daug ko išmokti. Nebijokim skaityti, nebijokim mąstyti… Nebijokim patylėti.
Jei kalbi – tai tavo žodžiai turi būti geresni už tylą (Indėnų patarlė).
Čia Rasa toliau buvo prirašius dar keletą minčių, bet paskui nusprendė perskaityti, ką parašė… Pradėjo nuo pradžių: “Jei kalbi – tai tavo žodžiai turi būti geresni už tylą (Indėnų patarlė). ” Tada nusijuokė ir… viską, ką buvo parašius, ištrynė… :D
Dar tik prieš miegą Marcinkevičiaus eilėraštį prisiminiau, jis geresnis už tylą, jis ir vadinasi “Tyla”:
Tylėsiu ir aš.
Gera eiti su tylinčiom upėm.
Auga kažkas tyloje.
Gal mintys?
Gal žuvys?
Ir žuvys, ir mintys – bebalsės.
Per naktį pakyla žolė -
kaip žalias vešlus debesis -
ir tylėdama viską pasako.
“Visi mes esam nebyliai, nes to, ką girdime giliai, dažnai nemokam pasakyti…” {Just.M.}
Į temą — straipsnis Bernardinuose:
“Viktor Frankl. Knyga kaip terapijos priemonė“.
Gerb. Nepri, kokia jūsų vizija šiai svetainei?
Ar ji turi misiją? Ar jai numatyta ateitis, o gal bus leista tyliai numirti?
Gerb. Kapela, ačiū, kad domitės. Na, svetainė tiesiog yra. Neplanuoju jos marinti, bet ir nejaučiu, kad būtų pareikalavimas ją labai plėsti.
Kas nori pabendrauti, visada gali mane pasiekti asmeniškai, adresu
neprisistatantysis yahoo com.“Daugiau dėmesio skirkite tylai, o ne garsui. Įsiklausydami į išorinę tylą, sukuriame vidinę tylą, nes nutyla protas. Taip atsiveria vartai.
Kiekvienas garsas gimsta iš tylos, miršta tyloje, o per visą savo buvimą jis yra supamas tylos. Tyla sudaro sąlygas būti garsui. Ji yra neatsiejama, nors ir neišreikšta kiekvieno garso, kiekvienos muzikinės gaidos, dainos, žodžio dalis. Neišreikštumas yra mano tariamuose žodžiuose kaip tyla. Todėl kartais sakoma, kad niekas šiame pasaulyje taip neprimena Dievo, kaip tyla. Turite tik skirti jai dėmesio. Net kalbėdami sąmoningai girdėkite tarpus tarp žodžių, trumpus atokvėpio mirksnius tarp sakinių. Jei taip darysite, jumyse gausės ramybės. Nes neįmanoma skirti dėmesio tylai prieš tai nenurimus viduje. Tyla išorėje, tyla viduje.”
Eckhart Tolle “Šios akimirkos jėga”; Kaunas: Mijalba. 2007, 150p.